Ugnis molis ir žodis Rėkyvos kultūros namuose bus pristatytas Irenos ir Viliaus Šliuželių leidinys Ugnis ugnyje

2026 m. lapkričio 5 d. 18 val. Šiaulių kultūros centro Rėkyvos kultūros namuose (Energetikų g. 7, Šiauliai) bus pristatytas šiauliečių dailininkų Irenos ir Viliaus Šliuželių leidinys „Ugnis ugnyje“. Jame susitinka šamotas, ugnis, fotografija ir žodis – profesionaliose fotografijose įamžintas 2018–2026 m. menininkų kūrybos kelias ir didelio formato skulptūros, o jų idėjas papildo poeto Eugenijaus Šalčio eilės. Leidinio pristatymas vyks Rėkyvoje – vietoje, kur pleneruose gimę kūriniai pamažu kuria nuolatinę šamoto skulptūrų erdvę.
Pristatymo vakaras prasidės sutartinių giedotojų grupės „Rags“ ritualiniu ugnies pasirodymu – simboliška įžanga į pasakojimą apie kūrybą, kurios neatsiejama dalis yra ugnis. 18.30 val. Irena ir Vilius Šliuželiai kartu su kūrybine komanda pasakos apie leidinio sumanymą, jo gimimą, skulptūrų kūrimo istorijas ir patirtis, sukauptas per daugelį metų. Pokalbį moderuos Ernesta Šimkienė. Vakaro metu lankytojai taip pat galės apžiūrėti Rėkyvos kultūros namų parke eksponuojamas šamoto skulptūras.
Renginys nemokamas. Organizatorius – Šiaulių kultūros centras. Leidinio kūrimą finansavo Irena ir Vilius Šliuželiai bei Šiaulių miesto savivaldybė. Leidėjas – Šiaulių kultūros centras.

Irena ir Vilius Šliuželiai – dailininkai, aktyvūs parodų ir plenerų dalyviai, kurių kūrybos laukas platus – nuo grafikos ir tapybos iki didelio formato šamoto skulptūrų. Jų kelias į šią kūrybos sritį glaudžiai susijęs su Latvija. 2017 m. Jelgavoje vykusioje Baltijos šalių keramikų parodoje „Molio balsas“ šiauliečių darbai sulaukė dėmesio, o vėliau menininkai buvo pakviesti dalyvauti didelio formato šamoto skulptūrų simpoziumuose. Darbo su šamotu subtilybių jie mokėsi ir iš Pašto salos šamoto skulptūrų parko įkūrėjo Aleksandro Djačenkos, kurį vadina savo mokytoju.

Didelio formato šamoto skulptūros gimimas – ilgas ir ne iki galo prognozuojamas procesas. Kūrinys auginamas sluoksnis po sluoksnio, jam reikia laiko džiūti, o paskutinis etapas patikimas ugniai. Menininkams teko susidurti su sustojusia degimo temperatūra, audromis, pažeidusiomis dar nebaigtus kūrinius, netikėtais techniniais iššūkiais ir sprendimais, kuriuos kartais tenka priimti čia pat, kūrybos proceso metu.

„Pastaruoju metu visos mūsų vasaros – šamotas ir ugnis. Kiekvienas degimas dovanojo mums po nuotykį“, – leidinyje rašo Irena Šliuželienė. Per daugelį metų, pasak menininkės, sukaupta patirtis apima ne tik šamoto plastiką ar krosnies konstrukciją, bet ir saulės, vėjo, skirtingos medienos bei pačios ugnies poveikį kūriniui. Būtent ši patirtis, kūrybiniai netikėtumai ir žmonės, sutikti šiame kelyje, tampa svarbia leidinio pasakojimo dalimi.

Šiandien Irenos ir Viliaus Šliuželių skulptūrų galima rasti įvairiose Lietuvos ir Latvijos vietose – Jelgavoje, Užvenčio dvaro parke, kituose Lietuvos miestuose ir Šiauliuose. Šamoto skulptūrų tradicija Šiauliuose taip pat nėra nauja: ankstesnių plenerų metu sukurti darbai stovi prie Šiaulių dailės mokyklos, tarp jų – Šliuželių „Saulės rėda“ ir „Miesto kodas“.

Po kelerių metų pertraukos Šiauliuose buvo atgaivintas tarptautinis didelio formato šamoto skulptūrų pleneras „Saulės stulpai“. 2026 m. prie Talkšos ežero jis surengtas jau ketvirtą kartą, o Šiaulių kultūros centras, finansuojant Šiaulių miesto savivaldybei, antrus metus iš eilės rūpinosi plenero organizavimu ir jo tęstinumu. Jubiliejiniais miesto metais kūriniuose atsispindėjo ir Šiaulių istoriją bei tapatybę žymintys simboliai. Vieną jų – kunigaikštišką kepurę – savo skulptūroje įprasmino Irena ir Vilius Šliuželiai.

Tačiau Talkšos ežero pakrantė skulptūroms yra jų gimimo vieta, o ne galutinė stotelė. Po plenero išdeginti kūriniai perkeliami į Rėkyvą ir papildo prie Rėkyvos kultūros namų formuojamą šamoto skulptūrų parką. Čia jau galima pamatyti Šliuželių 2025 m. sukurtą „Ugnies stichiją“, 2026 m. plenero „Saulės stulpai“ metu gimusią „Kunigaikštišką kepurę“ bei kitų plenero dalyvių darbus.

„Man svarbu, kad ši pradžia neliktų tik gražiu, tačiau užbaigtu miesto kultūros istorijos epizodu. Norisi, kad Rėkyvos kultūros namų parkas ilgainiui taptų atpažįstama ir prasminga vieta, į kurią žmonės ateitų ne tik pamatyti skulptūrų, bet ir pabūti, sugrįžti, parodyti ją savo svečiams. Kūryba rado vietą pasilikti Rėkyvoje – ne tam, kad sustotų, o tam, kad iš čia galėtų skleistis toliau“, – sako Šiaulių kultūros centro direktorė Deimantė Bačiulė.

Leidinys „Ugnis ugnyje“ yra dar viena šio kūrybinio kelio išsaugojimo forma. Edvardo Tamošiūno fotografijos leidžia įsižiūrėti į skulptūrų formas, paviršius ir ugnies išryškintas detales, o kiekvieną kūrinį papildo Eugenijaus Šalčio poezija. Leidinio vizualinę kalbą kūręs šiaulietis dizaineris Vilmantas Dambrauskas fotografiją, žodį ir ugnies temą sujungė į vientisą pasakojimą – ugnies stichija čia juntama ne tik pačiose skulptūrose, bet ir leidinio vaizde.

Leidinyje taip pat publikuojamas Jelgavos menininkų draugijos vadovo Mārio Brancio tekstas apie Šliuželių kūrybinį kelią, Irenos Šliuželienės pasakojimas apie skulptūrų kūrimo ir degimo patirtį bei Deimantės Bačiulės tekstas apie šamoto skulptūrų tradicijos tęstinumą Šiauliuose ir Rėkyvos kultūros namų parko reikšmę.

Leidinio kūrybinę komandą sudaro Irena ir Vilius Šliuželiai, Vilmantas Dambrauskas, Edvardas Tamošiūnas, Māris Brancis, Eugenijus Šaltis, Daiga Lapāne, Deimantė Bačiulė, Vigmantas Butkus ir Artūras Jaugėla. Fotografas – Edvardas Tamošiūnas, techninis redaktorius – Artūras Jaugėla.

 

Informaciją teikia Šiaulių kultūros centro direktorė Deimantė Bačiulė, tel. +370 671 42 889, el. p. deimante.baciule@siauliukc.lt.